Negailestinga skausmo fotografavimą. Jums gali patikti

Iš tokių kalbų bei žiniasklaidos antraščių atrodytų, kad kaimuose žmonės visą laiką voliojasi girti patvoriuose ar grioviuose. Karvedį, žydų pavergėją sugundanti ir jam galvą nukertanti našlė Judita ar Jono Krikštytojo galvą už erotinį šokį iš valdovo gaunanti mergelė Salomėja yra romano Juditos tolimi prototipai. Aš bandžiau klausytis visų bendrųjų instrukcijų, nusitaikiau į gofruoto geležies gabalą kitoje lauko pusėje.

Alexis Kennedy Apie: Gravitacija | Žaidimų apžvalgos

Fotografija Melancholijos objektai Be abejo, tabletės nuo skausmo į rankas rankų sąnarių laikais… mieliau pasirenkamas atvaizdas, o ne daiktas, kopija, o ne originalas, reprezentacija, o ne realybė, išorė, o ne būtis… Tai, kas laikoma šventa, tėra iliuzija, o tai, kas yra profaniška, laikoma tiesa.

Prielaidą, kad fotoaparatui visas pasaulis yra materialus, grindžia dvi nuomonės.

Pirmoji teigia, kad gražus ar bent jau įdomus yra kiekvienas daiktas, jei tik žiūrėsi pakankamai akylai. Remiantis pirmąją pozicija, nėra nieko, ko nevertėtų pamatyti; remiantis antrąja, nėra nieko, negailestinga skausmo fotografavimą nevertėtų užfiksuoti. Spektaklis yra blogas šiuolaikinės supančiotos visuomenės sapnas, kuris galų gale išreiškia tik jos troškimą miegoti.

O spektaklis yra šio miego sargas. Vaitekūną, pasitelkiau prancūzų teoretiko Nicolas Bourriaud knygą. Ketinau nušauti du zuikius: naujai pažvelgti į klasiko kūrybą ir pristatyti patrauklią šiuolaikinės dailės teoriją. Vaitekūnui derinau jam nederančią teoriją, sukurtą praskaidrinti besiklostančiam naujausios dailės vaizdui, tuo tarpu Vaitekūno kūryba remiasi negailestinga skausmo fotografavimą menine ideologija.

Tačiau įrodžiau, jog ir Vaitekūno kūryboje yra kvapų, įterpiančių jį į artimiausios dailės problematiką ir nesugriaunančių jos modernistinio pagrindo. Sontag irgi mėgino praskleisti tik besiklostantį negailestinga skausmo fotografavimą kultūros vaizdą. Lietuviškai knyga pasirodė pernai, bet rašyta ji Nemažai Sontag nuojautų pasitvirtino — dar viena priežastis jas aktualizuoti. Sontag rašė, kai Balčytis rengėsi fotografuoti ir pagaliau gavo pirmąją fotografiją, kurioje manė pasiekęs vaizdo ir minties aiškumo.

Tačiau Sontag rašė JAV, o Balčytis fotografavo Sovietų Sąjungoje ir neatrodytų, jog tarp pirmosios teorinių idėjų ir antrojo praktikos galėjo rastis bent kokio tiesioginio ryšio. Fotografiniu požiūriu ką nors parodyti — parodyti, jog tai yra paslėpta.

Paskutiniai Žmogaus namai

Vakarais, kuriuos leisdavau pas Vytautą vartydamas šimtus jo nuotraukų ir klausydamas tyliai skambančio džiazo, kelis kartus užkibome už tos pačios temos. Kaip tuo pat metu žmonėms skirtingose šalyse šauna panašios idėjos?

Vytautas pirmą kartą tai paminėjo kalbėdamas apie savus principus jo kūrybinės karjeros pradžioje.

• Tepalas sąnarių be šildymo
• Simptomai ir gydymas osteoartrito
• Jie taip pat rodo neblėstantį dėmesį šios Lietuvos fotografijos krypties atstovų darbams už mūsų šalies ribų.

Tuomet, kai stengtasi įsigyti kuo tobulesnius fotoaparatus, jis ir keletas draugų ėmė elgtis priešingai: rinkosi prastus sovietinius aparatus ir atsitiktinį fotopopierių. Jis lankėsi Lietuvoje, Nidoje fotografų organizuotuose seminaruose, kur ir supažindino negailestinga skausmo fotografavimą kolegas su savo darbais. Skaitydamas knygą, žymėjausi vietas, tarsi rašytas apie Balčyčio nuotraukas. Šis žodis žymi prarają, skyrusią mano straipsnio herojus. Gal Sontag mintys yra tiek apibendrinančios fotografijos situaciją kaip reiškinį, o ne kaip meno rūšįkad jos tiktų bet kurio fotografo darbams?

Knygą iš tikro subraukiau. Tačiau sutikite — malonu susieti įdomią Vakarų mąstytoją ir puikų Lietuvos fotografą. Ėmiausi straipsnio, nepaisydamas metodo klaidų, kurių greičiausiai nepavyks išvengti. Jaučiu, kad jis mėgino aprašyti pasaulį, kurio Balčytis savo fotografijose vengia.

Debordas, šmaikščiai nupiešęs vartotojų visuomenės pasaulėvaizdį, gali būti mums naudingas. Skaidydamas Sontag knygą ir prisimdamas Debordą, tarp šiųdviejų mąstytojų mačiau daug panašumo.

Aptikau Sontag minimą Feuerbacho ištrauką; būtent tą, kuria Debordas pradeda savo veikalą ir kurią įterpiau tarp savo teksto ir pavadinimo. Beje, pavadinimą taip pat pasiskolinau iš Sontag. Ji suponuoja, kad tai, kas realu, išliko nepasikeitę ir nepaliesta, o pasikeitė tik atvaizdai: apsišarvavę nepagrįstomis pretenzijomis į patikimumą, jie kaži kaip tapo patrauklesni.

Tačiau atvaizdo ir tikrovės sampratos yra viena kitą papildančios. Kai kinta tikrovės samprata, keičiasi ir atvaizdo samprata, ir atvirkščiai.

Pradžios negailestinga skausmo fotografavimą geriausia įveda į aplinką, kurioje šiandien būva Vytauto fotografijos. Fotografijos santykis su atvaizdais perkrautu dabarties pasauliu yra specifinis: juk ją rastume šio atvaizdų cirko įsčiose. Skaitant šiuos ir panašius veikalus, man neretai vaidendavosi keistos paralelės tarp šiose knygose aprašomos kapitalistinės spektaklio visuomenės ir totalitarinės Sovietų Sąjungos.

Tereikia ekonomiką pakeisti ideologija, o reklamą — propaganda ir tuometinės JAV aprašymas taip pat tiktų ir kalbant apie Sovietų Sąjungą.

Snieguolė Michelkevičiūtė – fotografė, kuriai tarptautinį pripažinimą pelnė vyrų aktai | pasagyne.lt

O jeigu padarytume dar vieną tokį patį keitimą į priešingą pusę, tai, atrodo, visa, ką mes kalbame apie Sovietų Sąjungą, tiktų ir šiandienos Lietuvai. Vytauto fotografijos stabilios — tiek atsiradusios totalitarinėje aplinkoje, tiek gimstančios šiandieninėje spektaklio visuomenėje.

Keliaudamas Balčyčio fotografijomis iškart pastebėjau vieną atvaizdo struktūros savybę — fotografijose nėra žmonių.

Vėliau ėmiau matyti negatyvų dangaus pasirodymą. Lauko fotografijose dangus paprastai būna bene esminis nuotaikos kūrėjas.

Melancholijos objektai

Balčytis elgiasi priešingai — gesinamas dangus virsta tamsoku, lygiu fonu. Nebyliu fonu — ypač jei tartume, jog debesys ir yra dangaus žodžiai, o jų santykis su mėliu — dangaus balso tembras. Žmonės ir dangus — egzistencializmas ir romantika — individas ir jo jausmai. Vytauto Balčyčio fotografijos keliauja kažkur šalia jų. Fotografijų dažnai šaukiamasi kaip priemonių, padedančių pasiekti supratimą ir toleranciją.

Kalbant humanistiniu žargonu, didžiausias jų pašaukimas yra paaiškinti žmogui apie žmogų. Bet fotografijos nieko neaiškina; jos konstatuoja. Sontag daugumoje straipsnių atkakliai kovoja su fotografijos transformacija į moralizuojančių pasakėčių rinkinį.

Kadaise pasirodė, jog pavyko išsiveržti iš Platono urvo — pagaliau atvaizdas gali prilygti savo šaltiniui.