Schulat manimi patinimas stpp,

Mes įsitikriname savimi, kad išsibarstydami kasdienybėje nepra- rastume sąlyčio su absoliutu. Kai sąmonė jau iš kitų šaltinių įgavusi egzistencinės sąsajos pasiti- kėjimo, tai tokia diskusija jau yra kelias į būtiną filosofinį mano buvimo savimi su kito buvimo savimi atskleidimą.

Kiekvienas filosofas bando išklausyti kitus ir išsako savąją nuo- l. Galbūt tęsti. Nenusiminkite, jei nerasite galutinio atsakymo į čia keliamus klausimus. Svarbiausia, kad aptiktumėte esminius klau- simus, mąstymo apie juos galią ir prasmę ir pajustumėte tiesos ieš- kojimo aistrą.

Juk nė vienas filosofas, jeigu jis tikras filosofas, o ne kvailys, kaip įspėjo mus Diotima, negali jaustis žinantis galutinę tiesą. Filosofinis mąstymas nėra vien teorinis. Pavyzdžiui, praktinis pro- tas kelia klausimą, ne kaip pažinti pasaulį, o kaip jame gyventi. Koks gyvenimas žmogui yra geriausias? Šis klausimas tapo pa- grindiniu vėlyvosios antikos filosofijos hedonistų, stoikų, kinikų, skeptikų klausimu.

Antikos filosofas Epikūras filosofuoti skatino vi- sus - tiek jaunus, tiek senus.

schulat manimi patinimas stpp

Filosofas - tai sielos gydytojas. Nefiloso- fuojantis žmogus, sako Seneka, tarsi ligonis - kuo didesnis, tuo geriau jaučiasi. Jis tarsi sapnuoja. Šį sunkų sapną tegali išblaškyti vien filosofija. Filosofija keičia filosofuojančio žmogaus asmenybę. Tad kas iš tikrųjų yra filosofija? Gal ji - grynai asmeniškas paties filosofuojančiojo reikalas?

Atidžiai perskaitykite vokiečių filosofo K. Jasperso Jaspers teks- tą.

Filosofija | PDF

Pabandykite įsidėmėti pabraukite arba nurašykite tas vietas, kurios jums atrodo itin svarbios. Nenusiminkite, jei ne viską suprasite, - prie teksto galėsite grįžti. Filosofija kaip gyvenimo būdas. Karlas Jaspersas Kari Jaspers Filosofinio gyvenimo būdo troškulys kyla iš tamsos, į kurią nublokštas individas, iš praradimo, kurio ištiktas jis, nebegalėdamas mylėti, tarsi spokso j tuštumą, iš savimaršos, kuriai jj pasmerkia rutina, kai jis staiga atsipeikė- ja, išsigąsta ir klausia savęs: kas esu, ką praradau, ką turiu daryti?

schulat manimi patinimas stpp

Tiesa, kasdienėje egzistencijoje visų pirma tenka atlikti realias užduotis, nusilenkti dienos reikalavimams. Tačiau tuo nepasitenkinti, o priešingai, j kas- dienj darbą ir smulkių tikslų vaikymąsi žvelgti kaip į savimaršos kelią ir visa tai patirti kaip praradimą ir kaltę - štai kas yra trokšti filosofinio gyvenimo 18 būdo.

  • Kreipdamiesi per peties sąnario traumos
  • Vokiečių dailininko M.

O be to, labai svarbu rimtai žiūrėti į tai, ką patiri drauge su kitais žmonė- mis, į laimę ir skausmą, į sėkmę ir nesėkmę, j sielos sutemas bei sumaištį. Ne- užsimiršti, neišsisukinėti, bet suaktyvinti visą savo vidujybę, nelikti abejin- gam, bet apmąstyti - štai koks yra filosofinis gyvenimo būdas. Yra du jo keliai: mąstanti meditacija vienatvėje ir abipusiškai suprantan- ti, abipusiškai veikianti, abipusiškai kalbanti, abipusiškai tylinti komunika- cija su žmonėmis.

Mums, žmonėms, nepamainomos yra kasdienės gilaus susimąstymo aki- mirkos. Mes įsitikriname savimi, kad išsibarstydami kasdienybėje nepra- rastume sąlyčio su absoliutu. Tą, kam religijose tarnauja kultas ir malda, filosofijoje atitinka sąmoningas susikaupimas, atsigręžimas j pačią būtį. Tai turime daryti tuo metu, kai nusi- gręžiame nuo pasaulio tikslų, tačiau nejaučiame tuštumos, bet susiliečiame su tuo, kas esminga.

schulat manimi patinimas stpp

Tai gali būti rytas, vakaras arba atokvėpio akimirkos. Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinio, neturi švento objek- to, šventos vietos ir nusistovėjusios formos. Jo vyksmo tvarka netampa taisykle, bet lieka laisvai kintančia galimybe. Filosofinis susimąstymas, skir- tingai nuo kultinės bendruomenės, realizuojamas vienatvėje.

Ar ne keista ir prieštarin- ga taip sakyti? Kaip studijuoti filosofiją? Pradėkime nuo filosofijos teksto. Skaitydami jį, interpretuojame. Interpretacijos sąvoka jums jau turbūt pažįstama iš literatūros pa- mokų, per kurias interpretuojate grožinės literatūros kūrinius. Ta- čiau bene akivaizdžiausiai interpretacijos esmę atskleidžia muzi- ka. Kompozitoriaus parašytą kūrinį atlikėjas atlikdamas interpre- tuoja.

Skirtingi atlikėjai tą patį kūrinį atlieka skirtingai, nes kiekvie- nas jį savaip supranta. Vokiečių filosofas V. Diltajus Dilthey supratimo prigimties klausi- mą svarstė plėtodamas hermeneutiką 2. Filosofijos įvadas. Iš vokiečių kalbos vertė A. Vadovėlyje cituojamų ištraukų kalba šiek tiek pataisyta.

Skaitmenimis žymimi bibliografijos duomenys, taip pat tekstų šaltinių ir vadovėlio leidėjų komentarai. Akmuo, marmuras, muzika, judesiai, žodis ir raštas, veiksmai, ekonomikos dėsniai ir konstrukcijos - visa tai yra žmogaus pro- to apraiškos, proto, kuris kreipiasi į mus ir reikalauja supratimo; todėl su- pratimas, kurį lemia tam tikri intelekto veiksmai, visada turi bendrų bruo- žų: iš esmės jis visur vienodas.

Antai jei noriu suprasti Leonardą da Vinčį, aš turiu interpretuoti veiksmus, paveikslus, piešinius ir raštus. Darydamas visa tai, aš turiu taikyti bendrą - sintetinį - metodą. Supratimas gali būti nevienodo lygio. Pirmiausia šitai priklauso nuo to, kokiu mastu aptariamasis dalykas mus domina.

Kaip nekantraujame kar- tais, kai tenka klausytis kieno nors ilgų postringavimų! Girdėdami juos, pastebime tik tai, kas mums patiems praktiškai svarbu, ir visiškai nesido- mime vidiniu pašnekovo gyvenimu. Kitais atvejais, priešingai, gaudome menkiausius pašnekovo veido išraiškos pokyčius, kiekvieną žodį, pade- dantį įsiskverbti į jo vidų. Tačiau net labiausiai sutelktas dėmesys gali tapti įprastu veiksmu ir laiduoti kontroliuojamą objektyvumo mastą tik tada, kai gyvenimo faktas yra užfiksuotas ir galime bet kada prie jo grįžti.

Mo- kymą apie užfiksuotų išoriškų gyvenimo apraiškų supratimą vadinsime egzege- ze, arba interpretavimu. Šia prasme galime kalbėti ir apie pačią hermeneutiką, kurios objektas yra skulptūros arba paveikslai; [ Jei norime įsiskverbti į dvasios gyvenimą ir į istoriją, nepaprastai svarbi tampa literatūra.

Mat tik kalba asmens išgyvenimai gali būti išreikšti visiš- kai, iki galo ir objektyviai suvokiamu būdu. Kaip tik dėl to supratimo menas pirmiausia vystosi interpretuojant žmogaus dvasios rašytinius paminklus.

Šių paminklų egzegezė ir ypač jų kritinė analizė ilgainiui tapo filologi- jos pagrindu. Filologija - tai pirmiausia asmens gebėjimai, būtini schulat manimi patinimas stpp jant raštijos paminklus. Be filologijos ir be jos laimėjimų neįmanomas joks kitos rūšies paminklų ar istorijos paveldo interpretavimas.

Mes galime klysti 20 V. Melo prisisunkusioje mū- sų visuomenėje tokie kūriniai visuomet yra teisingi ir, priešingai negu kiti užfiksuoti liudijimai, gali būti visuotinio ir objektyvaus interpretavimo ob- jektais. Dar daugiau: kaip tik tokie kūriniai padeda suprasti ir kitus epo- chos meno paminklus bei amžininkų istorinius veiksmus. Interpretavimo menas rutuliojosi palyginti lėtai ir laipsniškai, žings- nis po žingsnio, panašiai kaip, pavyzdžiui, ir eksperimentinis gamtos ty- rinėjimas.

Interpretavimo meno atsiradimą ir plėtotę lėmė asmeninis mokslininko filologo virtuoziškumas. Virtuoziškumas jj ir nuolat skati- na. Interpretavimo meno prigimtis tokia, kad jis perteikiamas asmeniš- kai bendraujant su egzegezės virtuozais arba studijuojant jų veikalus. Vis dėlto kiekviena meno sritis turi tam tikras taisykles, kurios padeda įveikti iškylančias kliūtis - t. Interpretavimo menas palyginti greitai pajuto esąs pajėgus suformuluoti savo taisykles. Hermeneutika atsirado iš šių taisyklių kon- 21 flikto, iš priešpriešos tarp, viena vertus, svarbiausių kūrinių interpretavi- mo būdų įvairovės ir, antra vertus, reikalo suformuluoti griežtas interpre- tavimo taisykles.

Po- kalbis su kitu neturėtų išvirsti j monologą. Siekite dialogo. Kaip reikia kalbėtis, kad susikalbėtume? Pokalbis kaip dialogas. Mišelis Montenis Michel Montaigne O dėl mokėjimo bendrauti su žmonėmis, tai neretai pastebėdavau vie- ną trūkumą: užuot siekę geriau pažinti kitą žmogų, mes stengiamės pir- miausia save išaukštinti Reikia vaiką išmokyti pradėti ginčą ar pokalbį tik tuo atveju, jei matys, kad priešininkas tokios kovos yra vertas; taip pat reikia išmokyti vaiką pasinaudoti ne visais prieštaravimo būdais, kokiais tik įmanoma, bet tik pačiais stipriausiais.

Reikia, kad jis mokėtų kruopščiai parinkti argumentus, teikdamas pirmenybę patiems svariausiems, taigi ir patiems trumpiausiems. Tačiau pirmiausia tegul jis išmoksta gerbti tiesą ir sudėti prieš ją ginklus, kai tik ją kur pamatys, - nesvarbu, ar ji sužėrės jo priešininkui, ar jam pačiam. Juk jam neteks žengti į katedrą, kad pasakytų iš anksto išmoktus žodžius.

Juk jis niekam nėra įsipareigojęs ginti nuomo- nę, su kuria nesutinka. Juk jis taip pat nėra iš tų, kurie už grynus pinigus parduoda teisę išpažinti savo nuodėmes ir gailėtis dėl schulat manimi patinimas stpp. Neque, ut omnia quae praescripta et imperata sint, defendat, necessitate ulla cogitur. Ir tegul jis būna raginamas suprasti, kad pripažinti klaidą, kurią padarei savo paties samprotavimuose, net jeigu to niekas nepastebėjo, yra požymis proto ir nuoširdumo, kurio jis pirmiausia turi siekti; tuo tarpu būti užsispyrusiam dėl savo įsitikinimų ir dėl jų gin- čytis - įprastos schulat manimi patinimas stpp, itin būdingos pačioms niekingiausioms sieloms; atvirkščiai, mokėjimas pakeisti nuomonę, pačiam pasitaisyti, prisipažinti ginčo įkarštyje suklydus, - retos, vertingos savybės, būdingos filosofams.

Gesammelte Schriften. Stuttgart: Teubner,p. Iš vokiečių kalbos vertė T. Montenis M. Iš prancūzų kalbos vertė D. Kai kas mums atrodo painu, neaišku, kai kas - nepriimtina. Su kai kuriais teiginiais nenorime, juntame negalį sutikti.

Filosofija | PDF

Sakoma, kad ginčijantis gimsta tiesa. Ką šis posakis byloja? Ar kiekvienam ginčui jis tinka? Diskutuodami mes pateikiame argumentus.

Tai reiškia, kad nuo- monės, kurias kiekvienas turime, iškeliamos į dienos šviesą, ir, kai jos susiduria su kitomis nuomonėmis, išbandomas kiekvienos jų tvirtumas. Diskusija kaip autentiškas komunikavimas.

Karlas Jaspersas Kari Jaspers Dalykiniam supratimui būtinas pokalbis, kuriame į dienos šviesą iške- liama tiesa. Jei politinių derybų galutinis tikslas yra tam tikras valios spren- dimas, tai dalykinė diskusija orientuota j teisingą turinio supratimą ar bent užčiuopimą.

Juk daug kas ima aiškėti pateikiant teiginius ir priešingus jiems teiginius, taip pat argumentus ir kontrargumentus. Jei tariantis paaiškėja, kad tikslai nevienodi, diskusija tuojau pat tampa politinėmis derybomis arba išvirsta į egzistencinį ko- munikavimą.

Teorinės diskusijos tikslas yra visiškai nešališkai išlukštenti svarbiausią tiesą. Joje tikrinama ir patvirtinama. Egzistenciniam sąlyčiui pakanka vien pasitikė- jimo, vienijančio žmones, kuriems rūpi tiktai dalykiškumo savidisciplina ir bendros idėjos, suteikiančios svarstomoms problemoms prasmę ir vertę. Tad diskusija yra tik autentiško komunikavimo būdas, bet ne rezultatas. Gali- ma egzistencija leidžiasi įtraukiama į diskusiją norint išsiaiškinti, ar įsitikini- mai ir lūkesčiai prasmingi.

Diskusijos dalyviai dar nežino, ko iš tikrųjų nori pasiekti. Mums, žmonėms, nepamainomos yra kasdienės gilaus schulat manimi patinimas stpp aki- mirkos. Mes įsitikriname savimi, kad išsibarstydami kasdienybėje nepra- rastume sąlyčio su absoliutu. Tą, kam religijose tarnauja kultas ir malda, filosofijoje atitinka sąmoningas susikaupimas, atsigręžimas j pačią būtį. Tai turime daryti tuo metu, kai nusi- gręžiame nuo pasaulio tikslų, tačiau nejaučiame tuštumos, bet susiliečiame su tuo, kas esminga.

Tai gali būti rytas, vakaras arba atokvėpio akimirkos. Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinio, neturi švento objek- to, šventos vietos ir nusistovėjusios formos. Jo vyksmo tvarka netampa taisykle, bet lieka laisvai kintančia galimybe. Filosofinis susimąstymas, skir- tingai nuo kultinės bendruomenės, realizuojamas vienatvėje. Ar ne keista ir prieštarin- ga taip sakyti? Kaip studijuoti filosofiją? Pradėkime nuo filosofijos teksto.

Skaitydami jį, interpretuojame.

schulat manimi patinimas stpp

Interpretacijos sąvoka jums jau turbūt pažįstama iš literatūros pa- mokų, per kurias interpretuojate grožinės literatūros kūrinius. Ta- čiau bene akivaizdžiausiai interpretacijos esmę atskleidžia muzi- ka.

Kompozitoriaus parašytą kūrinį atlikėjas atlikdamas interpre- tuoja. Skirtingi atlikėjai tą patį kūrinį atlieka skirtingai, nes kiekvie- nas jį savaip supranta. Vokiečių filosofas V. Diltajus Dilthey supratimo prigimties klausi- mą svarstė plėtodamas hermeneutiką 2. Filosofijos įvadas. Iš vokiečių kalbos vertė A. Vadovėlyje cituojamų ištraukų kalba šiek tiek pataisyta.

Skaitmenimis žymimi bibliografijos duomenys, taip pat tekstų šaltinių ir vadovėlio leidėjų komentarai. Akmuo, marmuras, muzika, judesiai, žodis ir raštas, veiksmai, ekonomikos dėsniai ir konstrukcijos - visa tai yra žmogaus pro- to apraiškos, proto, kuris kreipiasi į mus ir reikalauja supratimo; todėl su- pratimas, kurį lemia tam tikri intelekto veiksmai, visada turi bendrų bruo- žų: iš esmės jis visur vienodas.

Antai jei noriu suprasti Leonardą da Vinčį, aš turiu interpretuoti veiksmus, paveikslus, piešinius ir raštus. Darydamas visa tai, aš turiu taikyti bendrą - sintetinį - metodą.

Filosofija

Supratimas gali būti nevienodo lygio. Pirmiausia šitai priklauso nuo to, kokiu mastu aptariamasis dalykas mus domina. Kaip nekantraujame kar- tais, kai tenka klausytis kieno nors ilgų postringavimų!

Girdėdami juos, pastebime tik tai, kas mums patiems praktiškai svarbu, ir visiškai nesido- mime vidiniu pašnekovo gyvenimu. Kitais atvejais, priešingai, gaudome menkiausius pašnekovo veido išraiškos pokyčius, kiekvieną žodį, pade- dantį įsiskverbti į jo vidų. Tačiau net labiausiai sutelktas dėmesys gali tapti įprastu veiksmu ir laiduoti kontroliuojamą objektyvumo mastą tik tada, kai gyvenimo faktas yra užfiksuotas ir galime bet kada prie jo grįžti.

Mo- kymą apie užfiksuotų išoriškų gyvenimo apraiškų supratimą vadinsime egzege- ze, arba interpretavimu. Šia prasme galime kalbėti ir apie pačią hermeneutiką, kurios objektas yra skulptūros arba paveikslai; [ Jei norime įsiskverbti į dvasios gyvenimą ir į istoriją, nepaprastai svarbi tampa literatūra. Mat tik kalba asmens išgyvenimai gali būti išreikšti visiš- kai, iki galo ir objektyviai suvokiamu būdu. Kaip tik dėl to supratimo menas pirmiausia vystosi interpretuojant žmogaus dvasios rašytinius paminklus.

Šių schulat manimi patinimas stpp egzegezė ir ypač jų kritinė analizė ilgainiui tapo filologi- jos pagrindu. Filologija - tai pirmiausia asmens gebėjimai, būtini nagrinė- jant raštijos paminklus. Be filologijos ir be jos laimėjimų neįmanomas joks kitos rūšies paminklų ar istorijos paveldo interpretavimas. Mes galime klysti 20 V. Melo prisisunkusioje mū- sų visuomenėje tokie kūriniai visuomet yra teisingi ir, priešingai negu kiti užfiksuoti liudijimai, gali būti visuotinio ir objektyvaus interpretavimo ob- jektais.

Dar daugiau: kaip tik tokie kūriniai padeda suprasti ir kitus epo- chos meno paminklus bei amžininkų istorinius veiksmus. Interpretavimo menas rutuliojosi palyginti lėtai ir laipsniškai, žings- nis po žingsnio, panašiai kaip, pavyzdžiui, ir eksperimentinis gamtos ty- rinėjimas. Interpretavimo meno atsiradimą ir plėtotę lėmė asmeninis mokslininko filologo virtuoziškumas.

Virtuoziškumas jj ir nuolat skati- na.

Prosedur Pengoperasian Jenis-Jenis Peralatan Survey dan Pemetaan

Interpretavimo meno prigimtis tokia, kad jis perteikiamas asmeniš- kai bendraujant su egzegezės virtuozais arba studijuojant jų veikalus. Vis dėlto kiekviena meno sritis turi tam tikras taisykles, kurios padeda įveikti iškylančias kliūtis - t. Interpretavimo menas palyginti greitai pajuto esąs pajėgus suformuluoti savo taisykles. Hermeneutika atsirado iš šių taisyklių kon- 21 flikto, iš priešpriešos tarp, viena vertus, svarbiausių kūrinių interpretavi- mo būdų įvairovės ir, antra vertus, reikalo suformuluoti griežtas interpre- tavimo taisykles.

Po- kalbis su kitu neturėtų išvirsti j monologą. Siekite dialogo. Kaip reikia kalbėtis, kad susikalbėtume? Pokalbis kaip dialogas.

Mišelis Montenis Michel Montaigne O dėl mokėjimo bendrauti su žmonėmis, tai neretai pastebėdavau vie- ną trūkumą: užuot siekę geriau pažinti kitą žmogų, mes stengiamės pir- miausia save išaukštinti Reikia vaiką išmokyti pradėti ginčą ar pokalbį tik tuo atveju, jei matys, kad priešininkas tokios kovos yra vertas; taip pat reikia išmokyti vaiką pasinaudoti ne visais prieštaravimo būdais, kokiais tik įmanoma, bet tik pačiais stipriausiais.

Reikia, kad jis mokėtų kruopščiai parinkti argumentus, teikdamas pirmenybę patiems svariausiems, taigi ir patiems trumpiausiems. Tačiau pirmiausia tegul jis išmoksta gerbti tiesą ir sudėti prieš ją ginklus, kai tik ją kur pamatys, - nesvarbu, ar ji sužėrės jo priešininkui, ar jam pačiam. Juk jam neteks žengti į katedrą, kad pasakytų iš anksto išmoktus žodžius. Juk jis niekam nėra įsipareigojęs ginti nuomo- nę, su kuria nesutinka.

Juk jis taip pat nėra iš tų, kurie už grynus pinigus parduoda teisę išpažinti savo nuodėmes ir gailėtis dėl jų. Neque, ut omnia quae praescripta et imperata sint, defendat, necessitate ulla cogitur. Ir tegul jis būna raginamas suprasti, kad pripažinti klaidą, kurią padarei savo paties samprotavimuose, net jeigu to niekas nepastebėjo, yra požymis proto ir nuoširdumo, kurio jis pirmiausia turi siekti; tuo tarpu būti užsispyrusiam dėl savo įsitikinimų ir dėl jų gin- čytis - įprastos savybės, itin būdingos pačioms niekingiausioms sieloms; schulat manimi patinimas stpp, mokėjimas pakeisti nuomonę, pačiam pasitaisyti, prisipažinti ginčo įkarštyje suklydus, - retos, vertingos savybės, būdingos filosofams.

Gesammelte Schriften. Stuttgart: Teubner,p. Iš vokiečių kalbos vertė T. Montenis M. Iš prancūzų kalbos vertė D. Kai kas mums atrodo painu, neaišku, kai kas - nepriimtina. Su kai kuriais teiginiais nenorime, juntame negalį sutikti.

Sakoma, kad ginčijantis gimsta tiesa. Ką šis posakis byloja? Ar kiekvienam ginčui jis tinka? Diskutuodami mes pateikiame argumentus. Tai reiškia, kad nuo- monės, kurias kiekvienas turime, iškeliamos į dienos šviesą, ir, kai jos susiduria su kitomis nuomonėmis, išbandomas kiekvienos jų tvirtumas. Diskusija kaip autentiškas komunikavimas. Karlas Jaspersas Kari Jaspers Dalykiniam supratimui būtinas pokalbis, kuriame į dienos šviesą iške- liama tiesa. Jei politinių derybų galutinis tikslas yra tam tikras valios spren- schulat manimi patinimas stpp, tai dalykinė diskusija orientuota j teisingą turinio supratimą ar bent užčiuopimą.

Juk daug kas ima aiškėti pateikiant teiginius ir priešingus jiems teiginius, taip pat argumentus ir kontrargumentus. Jei tariantis paaiškėja, kad tikslai nevienodi, diskusija tuojau pat tampa politinėmis derybomis arba išvirsta į egzistencinį ko- munikavimą.

Teorinės diskusijos tikslas yra visiškai nešališkai išlukštenti svarbiausią tiesą. Joje tikrinama ir patvirtinama. Egzistenciniam sąlyčiui pakanka vien pasitikė- jimo, vienijančio žmones, kuriems rūpi tiktai dalykiškumo savidisciplina ir bendros idėjos, suteikiančios svarstomoms problemoms prasmę ir vertę. Tad diskusija yra tik autentiško komunikavimo būdas, bet ne rezultatas. Gali- ma egzistencija leidžiasi įtraukiama į diskusiją norint išsiaiškinti, ar įsitikini- mai ir lūkesčiai prasmingi.

Diskusijos dalyviai dar nežino, ko iš tikrųjų nori pasiekti. Diskutuodami jie aptinka tuos dalykus, dėl kurių sutaria arba nesu- taria ir kurie diskutuojant turi įgauti aiškiai suformuluotų principų, kurie jiems kol kas dar neaiškūs, pavidalą.

Joks principas nėra absoliutus - kaip proto išvada jis visuomet yra tik tarpinis tikslas. Todėl vėl prasideda klausinėjimas ir 23 bandymas.

Filosofija

Kai sąmonė jau iš kitų šaltinių įgavusi egzistencinės sąsajos pasiti- kėjimo, tai tokia diskusija jau yra kelias į būtiną filosofinį mano buvimo savimi su kito buvimo savimi atskleidimą. Tik dabar svarbiausias dalykas - ne egzis- tencinis atskirtumas, bet diskusijos dalyvius vieną su kitu siejanti problema. Kiekvienos diskusijos - tiek grynai dalykinės, neangažuojančios būti savimi, tiek tos, kuri remiasi egzistencine galimybe, - būtina sąlyga yra realus diskutuojančiųjų buvimas čia.

Jau pačioje racionalioje diskusijoje glūdi tendencija krypti į sofizmus, jei jos nekontroliuoja žmonės, kurie diskutuo- dami rimtai svarsto apie dalyką ar apie save pačius. Sofistiniai nukrypimai galimi tik tada, kai iš pagrindų sugriauta intelektualioji schulat manimi patinimas stpp.

Kas palieka kitam lukštenti savo sofizmus, tas vėjais paleidžia egzistencinio komuni- kavimo galimybę. Sofizmai - tai tarsi hidros galvos: net vieną sofizmą su- triuškinti yra ganėtinai sunku, nes jo vietoje tuojau pat iškyla daugybė naujų. Sofizmai esti ne vien loginiai. Jie reiškiasi ir iškreiptų vertinimų, jausmų arba valios aktų pavidalu. Jie susipina į neišpainiojamą mazgą ir tampa priemonėmis supainioti pašnekovą, perkalbėti jį ir palenkti savo pusėn.

Autentiškas komunikavimas darosi įmanomas tik tada, kai galima egzistencija išlikdama savimi visur saugosi sofizmų. Tad racionali diskusija pati savaime gali tęstis iki begalybės ir todėl būti bergždžia, tačiau kaip dalyvių komunikavimo apraiška ji iš esmės yra rišli ir todėl turininga. Klausytojas užbėga už akių bekylančiam priešininko su- pratimui ne vien intelektu, bet ir tuo, kad schulat manimi patinimas stpp jo substanciniai im- pulsai, kuriais remdamasis jis sykiu suvokia tik tai, kas esmiška.

Jo proto šviesa sugriebia per akimirką tai, ko išsamus minčių plėtojimas negali ap- rėpti. Tik taip diskusija įgyja apibrėžtumą ir reikiamą pobūdį. Diskusija galima tik kaip kalbėjimas pakaitomis.

Nei vienam įkalbinėjant, nesitikint jokio atsako ir traktuojant šį tik kaip stimulą toliau kalbėti, nei tuo- met, kai atsakymo apskritai nėra, diskutuoti neįmanoma. Kas yra linkęs į monologus - t. Kalbėjimas vaisingas tik vykstant kaitai tarp klausančiojo supratimo ir atsakančiojo mąstymo. Griežtas pokalbio planavimas riboja pa- sirengimą klausytis.

Bet jei kliaujamasi vien atsitiktinai į galvą ateinančiomis mintimis, ištinka chaosas, kuris suardo pokalbio vyksmą. Tad būtinas tam tikras komunikatyvus sąžiningumas -1, y. Jei abi pusės stengiasi laikytis šio komunikavimo pagrindo, randasi tikrieji pokal- bio padariniai, pokalbio, kuriame vienas pašnekovas, suvokdamas kito pa- šnekovo minčių aiškumą, padaro jas dar aiškesnes.

Pasiekiamas ypatingas pasitenkinimas - jis kyla iš komunikatyviame diskutavime vykstančio judė- 24 jimo pirmyn ir atgal. Įprasta klaida yra tiek klausymas bet kokio plepėjimo, kuris neturi nei krypties, nei turinio, tiek abipusis kalbėjimas, neįsiklausant, ką sako kitas, ir jaučiant malonumą tik tada, kai pats gali kalbėti.