Steits iš sąnarių skausmas. Kondrotas, Saulius Tomas - Meile Pagal Juozapa | PDF

Steitz ir Venkatraman Ramakrishnan. Ji tik pajuto savy kažką moteriška. Kulnas išsipučia, raudosi, būdingas pūlingas iškrovimas.

Visi vardai, pavardės, veikėjai, įvykiai bei vietos, išskyrus pasakojime vaizduojamus žinomus žmones, įvykius ir vietas, yra autorės vaizduotės vaisius arba pramanas. Bet koks tikrų įvykių, vietų ar gyvų žmonių panašumas yra visiškai atsitiktinis.

Viskas yra tikra. Iš dalies kaltas karas. Pasaulį jau kartą ištiko pabaiga ir tai bet kurią akimirką galėjo vėl pasikartoti.

Karas prasidėjo ir pakeitė mus, nors visi sakė, kad taip būti negali. Daugelis grįžo į Ruaną arba Ouk Parką Ilinojaus valstijoje suvarpyti kulkų, su skeveldromis kelio girnelėse, negalėdami pamiršti to, ką pamatė, sklidini tuštumos, kurios niekaip negalėjo užpildyti. Jie nešė vienus steits iš sąnarių skausmas ant neštuvų lipdami per kitus. Patys gulėjo ant neštuvų lėtai slenkančiuose traukiniuose, pilnuose mu­ sių, kur girdėjosi kažkieno silpnas balsas, prašantis perduoti namuose likusiai merginai linkėjimų.

(Apie Hemingway) Paryžiaus Žmona - Paula McLain

Bet namų neliko - bent jau tokių, kokius žmonės įpratę turėti, - ir tai taip pat buvo Paryžiaus dalis. Kaip tik todėl niekaip negalėjome liautis gėrę ar bučiavęsis su netinkamais žmonėmis, kalbėjęsi su jais, negalvodami apie pasekmes. Kai kurie iš mūsų, žvelgdami į mirusiųjų veidus, stengėsi neprisiminti nieko svarbaus. Vienas tokių buvo Er­ nestas.

Jis dažnai sakydavo, kad per karą vieną akimirką buvo miręs: jo siela nuslydo nuo kūno tarsi šilkinė nosinaitė, iškritusi iš kišenės, ir kurį laiką pleveno virš krūtinės.

Paskui nekviesta sugrįžo. Dažnai 9 susimąstydavau, kad gal rašymas jam buvo savitas būdas sužinoti, ar jo siela tebėra grįžusi atgal. Ernestas sakydavo sau - jei nebūdavo kam pasipasakoti, - jog matė tai, ką matė, patyrė įvairių baisybių ir kažkaip ištvėrė. Mirė, bet amžiams liko gyvas. Nuostabiausia būdavo kur nors išvykus sugrįžti į Paryžių.

Šiame purviname ir žavingame mieste knibždėjo žiurkių, žydėjo kaštainiai ir skambėjo poezija. Gimus kūdikiui mūsų poreikiai, regis, padvigubėjo, tačiau pinigų turėjome mažiau. Čia nebuvo karšto vandens, vonios, elektros - tačiau tai nebuvo blogiausia iš mūsų gyven­ tų vietų. Kitapus kiemo nuo septynių ryto iki penkių vakaro nuolat zvimbė lentpjūvė, galėjai užuosti šviežiai supjaustytos medienos kvapą, pro langus, duris įskrisdavo pjuvenų ir įsikibdavo į mūsų dra­ bužius. Nuo jų imdavome kosėti.

Jis rašė apsakymus - visada turėjo me­ džiagos apsakymams ar apybraižoms - ir naujajam romanui apie fiestą Pamplonoje, kurį pradėjo tą vasarą. Neskaičiau, ką jis tada parašydavo, tačiau tikėjau tuo, ką išgy­ vendavo rašydamas, ir vertinau mūsų ritmingą kasdienybę.

Kiekvieną rytą jis atsikeldavo anksti, apsirengdavo ir užlipdavo į viršų, į savo kambarį, kur pradėdavo steits iš sąnarių skausmas tai, ką tądien būdavo numatęs. Ten, atsisė­ dęs prie savo mėgstamiausio marmurinio staliuko, užsisakydavo cafe creme.

- Kuo toliau į mišką, tuo daugiau malkų. Patarlės prasmė ir esmė

O mudu su Bambiu tuo metu pusryčiaudavome vieni. Paskui aš Ezra Pound - - amerikiečių poetas, literatūros kritikas, eseistas. Čia ir to­ liau - vertėjos pastabos. Kai įdienojus grįžda­ vau namo, ir jei diena buvo praėjusi steits iš sąnarių skausmas, Ernestas sėdėdavo svetainėje prie stalo mėgaudamasis skaniu šaltu soternu, brendžiu arba selteriu, nusiteikęs pasikalbėti apie bet ką.

Tuo metu įdomių žmonių galėjai sutikti bet kur. Monparnaso kavinės juos - prancūzų dailininkus, rusų šokėjus, amerikiečių rašy­ tojus - tarsi įkvėpdavo ir iškvėpdavo. Kone kiekvienas anuomet galėjo pasijausti lyg dailininkas, einantis Paryžiaus gatvėmis, nes buvo sklidinas šviesos, besiveržiančios iš vidaus į išorę.

Ak, tie palei pastatus nusidriekiantys šešėliai, tiltai, iki skausmo graudinantys širdis, ir skulptūriškai dailios moterys juodo­ mis siauromis prigludusiomis Sanel suknelėmis - rūkančios atlošusios galvas, besijuokiančios Ne, ne tai Esi puikus vyras.

Juk žinai tai, - tariau lengvai uždėjusi ranką jam ant peties, bijodama, kad nepravirktų. Do­ nas Stiuartas buvo humoristas. Visi žino, kad humoristai rašytojai šir­ dies gilumoje yra labai rimti. Anuomet niekas santuoka netikėjo. Susituokti - tai prisipažinti, kad tiki ateitimi ir praeitimi, istorija bei tradicija, viliesi, jog susivieni­ jęs su kitu žmogumi visada jausi jo palaikymą. Tačiau atūžė karas ir pavogė iš mūsų visus jaunus puikius vyrus bei mūsų tikėjimą.

• - Kuo toliau į mišką, tuo daugiau malkų. Patarlės prasmė ir esmė
• Kristinai G.
• Skausmas alkūnės gydymas liaudies gynimo sąnario

Galėjai gyventi tik šia diena, nesusimąstydamas, kas bus rytoj - ką jau kalbėti apie amžinybę. Negalvoti padėdavo alkoholis - jo vertė buvo neįkaino­ jama - įprastinės ydos ir ganėtinai ilga virvė pasikarti.

Tačiau kai kurie iš mūsų, galop jų liko labai nedaug, nepaisydami sunkumų, santuoka neabejojo. Tiesa, aš nesijaučiau šventai, kaip reikalavo tiksli šio žodžio reikšmė, bet jutau, kad mudu su Ernestu turėjome kažką reta ir tikra, jog santuokoje, kurią sukūrėme ir toliau puoselėjome, buvome saugūs.

Afrikiečių amerikiečių greitas pasimatymas šalia Zarasai Lietuva

Sis pasakojimas - ne detektyvas, vargu ar galima jį taip pavadinti. Trumpais blizgančiais rudais plaukais ant tobulos formos galvos ji atrodys tarsi daili ūdra, atsiradusi mano virtuvėje. O dar ta jos lengva šypsenėlė. Greita protinga kalba Bent jau iš pradžių. Arbatinuke užvirs vanduo. Papasakosiu apie merginą, kurią mudvi labai seniai pažinojome Sent Luise. Kaipmat pasijusime lyg geros drau­ gės, o už kiemo, lentpjūvėje, ims loti šuo ir skalys nesiliaudamas.

Buvo ųjų spalis. Visur skambėjo džiazas.

Kondrotas, Saulius Tomas - Meile Pagal Juozapa

Nieko apie jį neišmaniau, tad grojau Rachmaninovą. Nuo stipraus sidro, kurio brangioji draugužė Keitė Smit mane prigirdė, kad atsipalaiduo­ čiau, mano skruostus užliejo raudonis. Jaučiau, kaip kiekvieną akimirką vis labiau girstu. Iš pradžių sušilo ir atsipalaidavo pirštai, paskui šiluma užliejo nervus ir pagaliau apgaubė mane visą.

Alergologija ir klinikinė imunologija - VU Medicinos fakultetas

Dau­ giau nei metus nebuvau pasigėrusi - nuo tada, kai susirgo mano motina, - tad nežinojau, ką reiškia, steits iš sąnarių skausmas pakyla rūkas ir jaukiai bei dailiai kybo virš tavo smegeninės. Nenorėjau ko nors jausti ir apie ką nors galvoti - nebent apie to gražaus vaikino kelį, nuo kurio mane skyrė vos keli coliai. Beveik pakaktų tik kelio, bet prie jo buvo priedas - aukštas lieknas itin tamsių plaukų vyrukas su duobute kairiajame skruos­ te, kuriai neįmanoma atsispirti.

Draugai jį vadino Hemingšteinu, Oinbounzu, Paukščiu, Neštu, Vemedžu steits iš sąnarių skausmas bet kokiu vardu, koks tik šaudavo į galvą. O jis Keitę vadino Mikse arba Kietašikne ne itin maloniai! Regis, jis pažinojo visus, o šie žinojo tuos pačius anekdotus bei pasakojimus. Zarstydamiesi są­ mojumi jie pirmyn atgal telegrafavo užkoduotus juoko perlus. Aš su jais nespėdavau, bet dėl to labai nesisielojau. Būti šalia tokių laimingų keistuolių - tarsi gauti didelę geros nuotaikos transfuziją.

Keitei beeinant iš virtuvės, jis atsuko į mane savo tobulos for­ mos smakrą ir paklausė: - Kokiu vardu vadinti mūsų naująją draugę? Jis plačiai nusišypsojo, o Keitės brolis Kenlis nuspyrė kilimą į kitą kambario pusę ir sujungė gramofoną.

Mes, šokio žingsniu vingiuodami tarp plokštelių krūvų, įsitraukėme į muzikos sūku­ rį. Vaikinas nebuvo apsigimęs šokėjas, tačiau rankas ir kojas per sąnarius judino laisvai.

Buvo akivaizdu, kad jam patiko būti savo kūne.

Diabetiniai batai, skirti priekinei kojai iškrauti

Be to, jis nė kiek nesidrovėdamas stengėsi įsibrauti į mano asmeninę teritoriją. Bematant mūsų sudrėkusios rankos sukibo, o skruostai buvo taip arti vienas kito, kad galėjau jausti jų stiprų karštį. Kaip tik tada jis pagaliau pasakė, kad jo tikrasis vardas - Ernestas. Ernestas skamba labai nuobodžiai.

1. Diabetiniai batai, skirti priekinei kojai iškrauti
2. Furning skausmas
3. Visi vardai, pavardės, veikėjai, įvykiai bei vietos, išskyrus pasakojime vaizduojamus žinomus žmones, įvykius ir vietas, yra autorės vaizduotės vaisius arba pramanas.
4. Staigūs judesiai, poreikis akimirksniu keisti kryptį ir spėti prie kamuoliuko — teniso korte nėra kada galvoti apie kitus dalykus, tik apie žaidimą.
5. Kas yra sintezė hipertenzijoje
6. Alergologija ir klinikinė imunologija - VU Medicinos fakultetas

O Hemingvėjus? Kam reikia Hemingvėjaus? Kai pažvelgiau į viršų, jo skvarbios rudos akys buvo įsmeigtos į mane. Ernestas neatsiklausęs ap­ kabino mane per liemenį ir prispaudė prie savo kūno, kuris iš arti atrodė dar gražesnis.

Jo krūtinė tvirta, rankos - taip pat. Lengvai ant jų uždėjau savąsias, o jis vedė mane atbulą per kambarį pro Kenlį, kuris džiugiai suko gramofoną, bei Keitę, kuri ilgai ir smal­ siai į mus žiūrėjo. Užsimerkiau ir prigludau prie vyro uosdama kukurūzų ir kviečių viskį, muilą, tabaką bei drėgnus marškinius Viskas tą akimirką man atrodė aštru ir miela.

• Katės cistito tabletės
• Apimtis kreditais: 44 val.
• Pradėti sustava

Elgiausi visiškai ne pagal savo būdą. Tiesiog leidau sau tai. Nora Bajez buvo graži ir dainavo virpančiu balsu, liudijančiu meilės išmanymą. Kai ši dainininkė patardavo atsikratyti įsisenėjusio skausmo, nerimo bei širdgėlos ir nusišypsoti - patikėdavai, kad jai pačiai tai pavyko.

Kas yra sintezė hipertenzijoje

Ji ne siūlė, o įsakė. Turbūt ir Kenliui patiko ši daina, nes tą vakarą, kai atvykau į Čikagą, jis grojo ją tris kartus. Žinau, kas yra lietus. Motinos liga ir mirtis mane prislėgė. Ankstesni metai taip pat nebuvo lengvesni. Man buvo tik dvidešimt aštuoneri, o gyvenau lyg kokia senmergė antrame savo vyresniosios sesers Fonės namų aukšte, o ji su savo vyru Rolandu ir keturiais brangiais žvėriūkščiais buvo įsikūrę apačioje. Nenorėjau, kad taip būtų visada.